Jeigu įsivaizduoji Kretą ir Graikiją tik kaip vietą, kur gulima ant gultų su kokteiliu rankoje – laikas peržiūrėti šį vaizdinį. Taip, paplūdimiai čia nuostabūs, bet po jais slepiasi kažkas kur kas įdomesnio: tarpekliai, kalnų grandinės, senoviniai piligrimų takai ir pakrantės, kuriomis norisi ne gulėti, o bėgti. Šis kraštas – tikras rojus tiems, kurie atostogas matuoja ne saulėgrąžos kiekiu, o nuėjusiais kilometrais.
Papasakosiu apie dešimt maršrutų, kurie tinka tiek patyrusiems bėgikams, tiek tiems, kurie tik pradeda draugauti su žygiais. Kai kurie iš jų pareikalaus rimtos fizinės formos, kiti – tiesiog geros nuotaikos ir patogios avalynės. Bet visi jie turi vieną bendrą bruožą: po jų grįši namo su kitokiu požiūriu į tai, ką reiškia „pailsėti”.
Samarijos tarpeklis – Kretos legenda, kurią privalai patirti savo kojomis
Pradėkime nuo klasikos. Kelionė į Kretą, Samarijos tarpeklis – tai ne šiaip takas, o savotiška iniciatyva visiems, kurie sako mylintys gamtą. 16 kilometrų nusileidimo per vieną iš ilgiausių tarpeklių Europoje, uolos, kylančios iki 600 metrų aukščio, ir pabaigoje – Libijos jūra, kuri atrodo kaip apdovanojimas už kantrybę.
Realybė tokia: šis takas nėra bėgimo trasa, nors kai kurie ekstremalai jį ir įveikia bėgte. Dauguma renkasi ramų 5-7 valandų žygį. Patarimas iš patirties – prasidėk anksti ryte, nes vasarą po pietų temperatūra tarpeklyje pakyla neįtikėtinai, o vandens šaltinių kelyje nėra daug. Imk bent du litrus vandens ir gerus žygio batus, ne bėgimo batelius – akmenys čia nemaloniai slidūs.
E4 Europos takas – kai vienos dienos žygio neužtenka
Nedaug kas žino, kad per Kretą eina kūrinys, vadinamas E4 – tai dalis milžiniško Europos pėsčiųjų tako tinklo, driekiančio nuo Ispanijos iki Kipro. Kretos ruožas nusidriekia per visą salą nuo rytų iki vakarų, ir jei turi savaitę ar dvi, gali sau leisti tikrą nuotykį – nakvynes kalnų kaimeliuose, vietinį maistą tavernose ir vaizdus, kurių jokia nuotrauka tinkamai neperduoda.
Tiems, kas neturi tiek laiko, siūlau rinktis atkarpas – pavyzdžiui, ruožą aplink Chania regioną arba Sfakia kalnus. Takas gerai pažymėtas juodais ir geltonais ženklais, tad pasiklysti sunku, bet GPS programėlė vis tiek neprošal.
Balos paplūdimio takas – kai atlygis vertas kiekvieno prakaito lašo
Yra takai, kurie žavi savo sunkumu, ir yra takai, kurie žavi tuo, kas laukia gale. Balos paplūdimio takas priklauso antrajai kategorijai. Apie valandą laiko einant per akmenuotą, saulės nualintą kraštovaizdį, ir staiga atsiveria vaizdas, kuris atrodo kaip Karibai, netyčia atsidūrę Kretoje – turkio spalvos lagūna, baltas smėlis, jokios civilizacijos pėdsakų.
Šis takas puikiai tinka šeimoms ir tiems, kurie žygius vertina labiau dėl rezultato nei proceso. Bet neapsigauk – takas gali būti karštas ir be jokio pavėsio, tad kepurė ir saulės kremas – privalomi atributai.
Imbros tarpeklis – Samarijos jaunesnysis brolis, apie kurį pamiršta minia
Kol visi veržiasi į Samariją, protingi žygeiviai renkasi Imbros tarpeklį. Trumpesnis, lengvesnis, bet ne mažiau įspūdingas – siauri praėjimai tarp uolų, kur vietomis atstumas tarp sienų vos keli metrai, kuria atmosferą, tinkančią nebent nuotykių filmui.
Apie 8 kilometrus einantis takas nereikalauja specialaus pasiruošimo, todėl puikiai tinka tiems, kas nori pajusti tarpeklio magiją be viso dienos alinančio žygio. Pabaiga – Komitades kaimelis, kur tave sutinka šaltas limonadas ir šešėlis po alyvmedžiu. Ko dar reikia laimei?
Rikta tarpeklis – kai norisi tikro iššūkio be turistų minios
Jei Samarija tau atrodo per daug „mainstream”, Rikta tarpeklis (dar vadinamas Kritsa tarpekliu) yra tavo atsakymas. Mažiau žinomas, sunkiau pasiekiamas, bet būtent dėl to – autentiškesnis. Uolėti keliai, senovinis vandens tiekimo akvedukas ir jausmas, kad esi vienas iš nedaugelio, kuris apskritai žino apie šią vietą.
Rekomenduoju eiti su vietiniu gidu arba bent jau gerai išsistudijavus maršrutą internete – ženklinimas čia ne toks patikimas kaip populiaresniuose takuose.
Meteora – kai bėgimas virsta beveik dvasine patirtimi
Kelionė į Graikiją. Meteora – tai vieta, kuri atrodo tarsi ištraukta iš fantastikos filmo: milžiniški akmens stulpai, ant kurių viršūnių įsikūrę vienuolynai, stovintys ten jau šimtmečius. Aplink juos driekiasi takų tinklas, kuris tinka tiek ramiam pasivaikščiojimui, tiek intensyvesniam bėgimui kalnuotu takeliu.
Bėgikai dažnai renkasi anksti ryto valandas – ne tik dėl vėsesnio oro, bet ir dėl to, kad saulėtekis virš uolų su vienuolynais siluete yra vaizdas, kurio niekada nepamirši. Takai vietomis techniniai, tad avalynė su gera sukibimo grioveliais – būtina.
Olimpo kalnas – kur dievai gyveno, o dabar gali pabuvoti tu
Kalbant apie ambicingus maršrutus, negalima nepaminėti paties Olimpo. Aukščiausias Graikijos kalnas, mitologijoje – dievų buveinė, realybėje – rimtas iššūkis bet kuriam žygeiviui. Kelias iki Mytikas viršūnės (2917 m) trunka dvi dienas su nakvyne kalnų prieglaudoje, ir paskutinis ruožas reikalauja tikrų alpinizmo įgūdžių.
Tačiau nenusimink, jei nesi profesionalas – žemesni takai iki Prionia ar Refuge A prieglaudos yra prieinami vidutinio pasiruošimo žygeiviams ir suteikia beveik tokį patį jausmą, tarsi vaikščiotum tarp legendų.
Vikos tarpeklis Zagorohorijoje – Guinness rekordų knyga po tavo kojomis
Šiaurės Graikijos Zagorohorijos regionas yra vieta, kurią kelionių agentūros dažnai nutyli, o veltui. Vikos tarpeklis oficialiai įrašytas į Guinness rekordų knygą kaip giliausias tarpeklis lyginant su savo pločiu pasaulyje. Takas per jį – apie 12 kilometrų nuotykis tarp uolų, senovinių akmeninių tiltų ir kaimelių, kurie atrodo tarsi sustoję laike.
Regionas taip pat garsėja savo tinklu trumpesnių takų, jungiančių tradicinius akmeninius kaimus – idealu, jei nori kombinuoti aktyvų judėjimą su vietinės kultūros pažinimu. Beje, rudenį, kai lapai keičia spalvą, šis takas atrodo taip, tarsi būtum ne Graikijoje, o kažkur Alpėse.
Santorinio Fira–Oia takas – kai bėgimas tampa Instagramo istorija
Grįžtame prie salų, bet šįkart – prie tos, kurią visi žino dėl saulėlydžių. Mažai kas suvokia, kad tarp Firos ir Oios miestelių eina apie 10 kilometrų takas palei uolų kraštą, iš kurio atsiveria vulkaninės kaldera vaizdai, kokių nerasi niekur kitur pasaulyje.
Šis maršrutas puikiai tinka bėgikams, ieškantiems netradicinės trasos – kalvotos, vaizdingos ir su galimybe sustoti bet kuriame miestelyje pasigrožėti architektūra. Patarimas: pradėk anksti ryte arba prieš saulėlydį, nes dieną saulė čia negailestinga, o pavėsio praktiškai nėra.
Mani pusiasalis Peloponese – laukinė Graikija, kurios niekas nesitiki
Paskutinis mūsų sąrašo taškas – vieta, kurią retas turistas apskritai atranda. Mani pusiasalis Peloponese – tai uolėta, vėjuota, kiek niūri, bet neapsakomai autentiška teritorija su bokštų kaimais, apleistais vienuolynais ir takais, kurie driekiasi palei jūrą taip, tarsi laikas čia būtų sustojęs prieš kelis šimtmečius.
Takų tinklas čia mažiau organizuotas nei Kretoje ar Zagorohorijoje, todėl tai idealu tiems, kas mėgsta žygius su tyrinėjimo elementu – žemėlapis, kompasas ir noras pasiklysti geriausia prasme.
Kaip pasiruošti, kad viskas neapkarstų nuovargio ir nusivylimo
Prieš pakuojant kuprinę, verta atkreipti dėmesį į kelis dalykus, kurie nulems, ar kelionė bus malonumas, ar kančia.
- Sezonas. Kretoje ir Graikijoje vasara gali būti negailestinga – temperatūra kalnuose ir tarpekliuose siekia 35-38 laipsnius. Pavasaris (balandis-birželis) ir ankstyvas ruduo (rugsėjis-spalis) yra kur kas malonesnis metas žygiams.
- Avalynė. Bėgimo kedai tinka miestų parkams, bet ne akmenuotiems kalnų takams. Investuok į gerus žygio batus su tvirtu padu.
- Vanduo. Daugelyje takų šaltinių nėra arba jie sezoniniai. Visada turėk daugiau vandens, nei manai, kad reikės.
- Vietiniai ženklai. Ne visi takai pažymėti vienodai gerai. E4 ir populiaresni takai turi aiškų ženklinimą, bet mažiau žinomi maršrutai reikalauja iš anksto atsisiųstos GPS trasos.
- Draudimas. Kalnų žygiai – ne pliažo vaikštynės. Kelionės draudimas su sveikatos ir gelbėjimo darbų punktu nėra prabanga, o būtinybė.
Tavo eilė minti taką
Kreta ir Graikija dažnai lieka atmintyje kaip vieta su balta architektūra ir mėlynais kupolais, bet tie, kurie ryžtasi nusukti nuo standartinio turistinio maršruto, atranda visai kitokį kraštą – atkaklų, uolėtą, kvepiantį raudonųjų pušų sakais ir jūros druska.
Nesvarbu, ar tavo tikslas – įveikti Samarijos tarpeklį per vieną dieną, ar tiesiog neskubant paklaidžioti Zagorohorijos kaimeliuose – šie dešimt maršrutų įrodo, kad aktyvus poilsis šiame regione nėra niša keliems entuziastams, o visas atskiras kelionių žanras, laukiantis, kol jį atrasi. Kuprinė, geri batai, kelios litrai vandens ir noras pamatyti daugiau nei paplūdimį – tai viskas, ko reikia, kad ši kelionė taptų viena iš tų, apie kurias pasakosi metų metus.
