Šnekučio istorija

“Geradarys į Vilnių atvažiuoja!” – Kaip kokią paslaptį džiugią žinią vienas kitam pasakojo tikro alaus žinovai sostinėje. Ypač tie, kuriems teko ragauti Pasvalio krašto alaus, ypač tie, kuriuos buvo pasiekęs gandas apie šmaikštų aludarį Valentą – Jūsų Geradarį.

Aludarystės tradicija Lietuvoje siekia Viduramžius, o apie pirmąsias pramonines alaus daryklas rašyta dar nuo XVII šimtmečio. Jos kūrėsi stambėjant aludariams ir tobulinant receptūrą, pritraukiant daugiau kapitalo masinei alaus gamybai bei negailint lėšų reklamai.

Tačiau naminį alų ir toliau virė ko ne kiekviena šeimyna. Kiekvienas kiemas turėjo savo receptą, savo aludarystė paslaptis ir slaptuosius ingredientus. O apie patį gėrimą niekam daug nereikėjo aiškinti, nes net ir šiais laikais sunku surasti žmogų, kuris bent kartą gyvenime nebūtų ragavęs alaus. Garsiai tebekalbama ir tebediskutuojama apie alaus skonį ir sklinda žinios apie sėkmingus aludarius.

Geradarys iš Pasvalio

Penktais Nepriklausomos Lietuvos metais jaunas buitinės technikos Valentas, kaip ir daugelis tuomet Pasvalyje, taip pat ėmėsi aludarystės. Jam talkino Morkūnas žmonos brolis Virginijus Kernagis, kuris žinojo seną tobulo alaus receptą. Jis tapo pirmuoju “Šnekučio” alaus technologu.

Alus buvęs šviesus, natūraliai brandintas, gyvas. Tikrų kaimiškų mielių pirmajam savo alui Valentas gavo iš giminių. Jos ligi šiol naudojamos “Šnekučio” alaus gamybai naudojamos. Salyklas dedamas pagal skonį. Aludariai siekia atrasti pusiausvyrą tarp saldumo ir kartumo. Tokį skonio stabilumą Šnekutis išlaiko visą laiką. Pirmas Šnekučio alus toks ir buvo: šviesus, nefiltruotas, tirštas.

Senoviška Šnekučio alaus etiketė.

Pirmąją partiją šeima virė darė visą parą, po to apie dešimt dienų brandino, o po to kartu su artimaisiais ir draugais ragavo. Nutarė, kad skonis geras ir negėda kitus pavaišinti ir net pardavinėti. Toks alaus gamybos, brandinimo ir realizavimo mechanizmas yra paplitęs nuo pat Šnekučio alaus gamybos pradžios. Šnekučio aludariai buvo alaus pilstymo novatoriai. Jie vieni pirmųjų ėmė pilstyti alų į PET butelius.

Tačiau tikro kaimiško alaus realizacija kėlė nemažai keblumų. Toks alus būdavo gyvas, nuolat bręstantis. Kartą šnekučio alaus butelis sprogo ant lentynos parduotuvėje, nes šilumoje mielės vis dirbo savo darbą. Po to parduotuvė paprašė daugiau tokio alaus nevežti, o aludariai gavo pamoką, kad alų reikia laikyti tiktai šaldytuve. Siekdami išvengti tokių realizacijos avarijų, Šnekučio aludariai nenoromis turėjo įsigyti filtravimo įrenginį, kad pailgintų alaus realizacijos laiką.

Taip Šnekutis ėmė gaminti ir filtruotą ir nefiltruotą alų. Baruose didesnę paklausą turi tradicinis nefiltruotas alus.

Taigi, 1995 metais Valento Vaškevičiaus kieme ūkiniame pastate pradėtas virti alus pardavimui. Bravoro pajėgumai leido išvirti iki dviejų tonų alaus. Prie Pasvalio turgaus atsidarė pirmoji Geradario parduotuvė.

Kadangi tais laikais alų Svalios krašte virė ko ne kas antras kiemas, konkurencija, galima sakyti, buvo milžiniška – reikėjo gudrios reklamos ir pardavimų strategijos. Neužteko vien virti alų pardavimui, jis turėjo būti gardus, drūtas ir nebrangus. Be to, alus turėjo turėti pavadinimą – jis turėjo išsiskirti iš kitų prekės ženklų, kuriuos išmoningai kurdavo sau kaimynai.

Taip pas Valentą radosi ne tik 6% stiprumo “Šnekučio”, bet ir 7% stiprumo “Barzdočių” bei 8,5% stiprumo

Senoviškos Šnekučio alaus etiketės maketinis variantas.

alus“Uraganas Anatolijus”.

Kaip įmanydamas Valentas stengėsi atkreipti dėmesį. Tvirtai laikydamasis lietuvybės, jis dėvėdavo liaudiškais, paprasto kaimiečio rūbais, važinėdavo po Pasvalį šūkaudamas dviračiu, bet svarbiausia – augino ilgus ūsus ir barzdą. Visus linksmindavo ir užkalbindavo, pakviesdavo pas save alaus.

Geradario aplinką puošė ir išskirtinį jaukumą kūrė visokie senoviniai rakandai. Kai šalis vadavosi nuo okupacijos padarinių, istorines permainas menantys dalykai tarsi gyvi prašėsi priglaudžiami. Ne antikvaras, o autentika – šimtmečio palikimas. Nuo retų užsieninių alaus padėkliukų, etikečių, kamštelių, iki kitokių laikmečio artefaktų – nuotraukų, ženkliukų, įvairios atributikos, bet daugiausia – elektros prietaisų, kuriuos suneša žmonės.

Nepaslaptis – pas Geradarį ne visada ateina žmonės, turintys pinigų, bet visada norintys alaus. Kadangi Valentą Vaškevičių kaimynai pažinojo kaip buitinės technikos meistrą, nešdavo jam visokius prietaisus ne tik pataisyti, bet ir “užstatyti” ar tiesiog iškeisti į alų. Taip masiškai pradėjo kauptis VEF`ai, “Šileliai”, “Horizontai”, Šnekutis mielai priimdavo medines bačkas.

“Pas Geradarį!”- šaukė vyrai ir moterys, bernai ir mergos – sodiečiai. Eidavo į krautuvę specialiai – žingsniuodavo po keletą kilometrų pėsčiomis, važiuoti dviračiais ir automobiliais. Užsukdavo eidami pro šalį, nes iš toli matėsi šalikelėje ant kelmo užkeltas viešbutis – raudonas ZAZ`as – kupriukas, drožinėtas medinis užrašas “Jūsų Geradarys”, moliniai ant tvoros sumauti uzbonai ir darželio gėlės.

“Mes blogo žmogui nedarom”, – visiems šneka Valentas. Jis pradėjo prekiauti tikru kaimišku alumi, pasivadindamas Geradariu ir taip tebėra nuoširdžiai vadinamas, ar vis rečiau prisimenamas su pagieža.

Alus – valiuta

Nebūtų jis Geradarys, jei nedarytų gera žmonėms, o alus – nuo seno reiškia gėrį, todėl gailėti alaus negalima! Visi žino, kokią didžiulę vertę turi alus. Kiekvienas žinovas patvirtins, kad už gurkšnį šalto, šviežio ir gardaus alaus, kartais galima net paskutines kelnes atiduoti.

Taigi, alus – vertingas ir telkiantis bendriems tikslams. Nuo seno žmonės žino: kur alus, ten ir šventė, nes gera, kai jo būna ir nepritrūksta. Kaimynams kaime už talką visada atsilyginama kuo geru. Šiaurės Lietuvoje – sodindavo prie stalo ir alaus uzbono. Pildavo į vieną stiklinę – 200 ml. tūrio “granioną” sovietinę, ir leisdavo ratu kiekvienam.

“Nuo vieno kruzelio atsiveria burnelė, nuo dviejų kruzelių susipina kojelės”, – taip kartais kalbama apie Šiaurės Lietuvoje populiarų tikrą kaimišką alų. Valentas pritaria – “kaip kuriam suveikia. Vienam protas šviesus, bet ant kojų nepastovi, kitam – liežuvis atsiriša, kalbos, šnekos prasideda”.

Būtent dėl tos alaus savybės, kuri atveria žmonėms sielas ir burnas, “Šnekučio” pavadinimas labiausiai patiko Valentui. Taip radosi legendinis tikro lietuviško alaus prekės ženklas – “Šnekutis”, visiems pažįstamas iš nepakartojamų kaimiško alaus skonių ir linksmos, šiaudine skrybėle pasipuošusio Valento šypsenos. Du į viršų iškelti nykščiai reiškia, kad “Liuks! – dvigubai “Liuks!”

Šnekutis Vilniuje

Užaugo Valento sūnus Aurimas, ėmė Šnekutis dairytis platesnių rinkų ir patraukė sostinėn. Po dešimtmečio sėkmingos veiklos Pasvalyje, daliai Lietuvos neblogai pažįstamas savotiškas keistuolis 2006 metais su šeima atsikraustė į Vilnių. Ir visiškai natūralu, kad miestas pirmiausia jį priėmė Užupyje – Vilniaus Monmartru vadinamame, laisvų ir kūrybingų žmonių rajone.

Ten – Polocko gatvėje, ant kalno už turizmo centro, ant Vilnelės skardžio mediniame namuke atsidarė pirmasis “Šnekučio” tikro alaus baras Vilniuje. Į mažą, bet jaukų kiemuką patenkama pro vartelius iš gatvės. Čia pat – masyvaus medžio lauko staliukai ir nedidelės durys užeiti į vidų.

Prietema ir šerno kailiais dangstytas medinis interjeras vyrauja ligi šiol tame “Šnekutyje”. Čia irgi daug senoviškų elektros prietaisų, aludarių atributikos, kitokių sendaikčių ir mažmožių. Čia šilta ir jauku po Užupį klaidžiojančiam jaunimui, studentams. Dažnai iš kaimų kilę studentai mielai užsuka pas Šnekutį savo pažįstamo tikro kaimiško alaus ir ūkiškai sotaus bei gardaus tradicinio lietuviškos virtuvės maisto, pasijunta kaip namuose.

Tokia pradžia

Užupio “Šnekutį” netruko pastebėti ir pamėgti ir smalsaujantys keliautojai – juos žavi ramybė ir galimybė pasisotinti autentiška lietuviška aplinka. Pirmaisiais metais alų pilsto ir su kiekvienu svečiu pasišneka pats Valentas, jis – “Šnekučio” siela.

Žinia apie Užupio “Šnekutį” žaibu plinta po miestą ir pasaulį. Miesčionys čia traukia ragauti kaimiško alaus ir gardžių “Šnekučio” virtuvės lietuviškų patiekalų. Vilnius džiūgaudamas sveikino savo naująjį geradarį, troško dar daugiau alaus. Tiesą pasakius, Valentas Vilniuje neprekiavo drūtesniu pasvalietišku alumi – to, greičiausiai, neatlaikytų išlepę miesčionys. Todėl alaus rūšys “Šnekutyje” yra pritaikytos lepiems pilvams.

Taigi, nepraėjus nei metams – 2007-aisiais, palankaus sandėrio išdavoje, duris atvėrė antrasis “Šnekučio” tikro alaus baras Vilniuje.

Ar tik ne sutapimas, kad antrasis “Šnekučio” tikro alaus baras įsikūrė Šv. Stepono gatvėje, netoli stoties, bet visai čia pat paminklo kiaušiniui? Tam pačiam kiaušiniui, iš kurio, sakoma, 2001-aisiais išsirito Užupio angelas! Iš Užupio “Šnekutis” žengė į miestą.

Čia ligi šiol dažniausiai šeimininkauja – alų pilsto, maistą nešioja ir su svečiais kalbasi bei fotografuojasi pats Valentas Vaškevičius – Šnekutis. Jaukus nedidelis baras su trimis salėmis, drobinėm staltiesėm nuklotais mediniais stalais ir suolais, ant sienų sukabinėtomis istorinėmis nuotraukomis ir šalia – ant palangių bei lentynų sukrauti senoviški televizoriai, patefonas, radijo imtuvai ir kitokie rakandai. Čia pat – ant laikraščių staliuko – šachmatų lentos žinovams.

Šv. Stepono gatvės “Šnekutis” – keliautojų ir vietos gyventojų pamėgta vieta. Tarptautiniame turizmo reitinge Tripadvisor.com “Šnekutis” pelno aukštų įvertinimų ir šiltų, malonių laimingų svečių komentarų iš tolimiausių kraštų. Pas Valentą bare ant sienos kabo pasaulio ir Europos žemėlapiai, kuriuose smeigtukais žymimos šalys iš kurių atvykę Šnekučio svečiai.

Kaip įprasta sakyti, kai yra du, bus ir trečias (čia ne tik apie vyrą su moterim ar alaus bokalus) – Šnekutis žengė gilyn į Vilniaus senamiestį. Prie Šv. Mikalojaus bažnyčios, kur anksčiau buvo legendinė Mykoliuku vadinama pankų ir menininkų pamėgta “Kretingos” kavinė, 2014 metais duris atidarė trečiasis Vilniaus “Šnekutis”.

Čia daug vietos, jaunatviška, tautiška aplinka traukia jaunuomenę ir studentiją. Šv. Mykalojaus “Šnekutyje” mielai renkamasi žiūrėti krepšinį, čia galima palošti stalo futbolą ir mėgautis visais svarbiausiais “Šnekučio” gėriais: tikru kaimišku alumi ir gardžiais lietuviškais patiekalais.

Leave a Reply

Required fields are marked*